fall is here, hear the yell

Artėjant didžiajai mokyklos šventei( į kurią man pirmą sykį nereikia), apėmė visiškai žlugdanti depresija. Ta 12 metų rutina tapo tiesiog savaime suvokiamu reiškiniu, todėl labai keista nepirkti pieštukų, trintukų ir kreidelių prieš rugsėjį. Pagaliau susigyvenus ir netgi apsipratus su paauglyste, ji tiesiog baigiasi pačioje laimės viršūnėje, kai turi pilnametystę, legalų alkoholį, teises , dalį sveiko proto ir kai galvoji"va dabar tai pagyvensiu", tau reikia apleist tėvų namus, pakuot tašes, "sėst ant savo šiknos" ir per naktį tapti atsakingam, protingam ir žinančiam, ko nori iš gyvenimo. man iki rugsėjo pirmosios liko visas mėnesis ir aš jaučiuosi žmogus be statuso.kai visi tik ir čiauška apie lsp, butus, nuomas, kraustymąsi, man belieka guostis, kad Albione bus geriau, nei Marijos žemėj( čia žinoma apie Marę) ir kad laukia didžiausia gyvenimo adventurė. O vilčių aš dedu daug: susrinkt visą negautą vyrijos dėmesį, išmokt naujų kietų dalykų ir apsiprast su buitim. Taigi, kol dar yra laiko, atsidžiaugiu lietuvišku volfu ir tėviškės laukais. Mėkit mokyklą, kol galit, ir gerai mokykitės. Te nenuvysta rytoj gėlės ir nesiglamžo uniforminiai švarkai.



Nadia