pranešimas

šiandien, 2009 metų sausio 12 dieną, po beveik 3jų mėnesių, aš nulupau nuo telefono ekrano apsauginę plėvelę. Nors iš tiesų tai padariau ne sava valia - ji nusilupo pati, nes šiaip tai dar ji būtų saugojus mano nokijos 33dešimts ekraną dar ilgus metus.
Pasigilinkime giliau į šį reiškinį - kas gi skatina žmones laikyti ekranų plėveles, distancinio valdymo pultelius celofaniniuose maišeliuose, bei itin ekstremaliais atvejais, celofanu aptrauktas sofas? Viena iš priežasčių galėtų būti tas lietuviškas ( arba jei suvalkietiškas tai išvis ) taupumas. Tūli piliečiai jaučią nenumaldomą pareigą, kartais virstančią į maniją, viską prezervuoti kuo ilgesniam laikui, atseit ateinančiom kartom gal išvis. Bet juk šitaip negaunama jokio estetinio pasitenkinimo nauju daiktu, nes nuo glotnaus šviežio jo paviršiaus mus saugo ot va kokia plastmasinė įsmauktė. Tačiau šio reiškinio propaguotojai turi svarių argumentų - jie saką, kad kai apsauga susidėvės, tada jau daiktas bus išpakuotas ir bus džiaugiamasi jo naujumu po ilgo naudojimo. Au contraire! Dažniausiai sutrūčintas užvalkalas paprasčiausiai pakeičiamas nauju ir laimingai bei steriliai gyvenama toliau.
Taigi, toks trumpas pamąstymas apie telefono nekaltybės nuplėšimą. Bet nežinau, kažkaip vistiek nesmagu ten kai storais riebaluotais pirštais ekranas nusičiupinėja. Reikės gal naują užklijuot.