Labas, labas, labas tariu jums, mano tarptautiniai gerbėjai. Štai jau mėnesis kaip tupiu tremty, tad pagalvojau, kad ką čia mėtytis trumpom skaipo žinelėm, geriau parašysiu kokią padorią apžvalgą.
Jei reikėtų apibūdint dabartinę situaciją pora žodžių, sakyčiau "kentėt galima". Aišku, tarptautinė mokykla vis dar ganėtinai bauginanti, bet su kiekviena diena vis lengviau ten viską rast. Miestas irgi pakenčiamas, neįperkamieji topshopai ir kitos silpnadušių susibūrimo vietos rymo netoli viena kitos centre, kur ir yra mano mokykla. Aš gyvenu nelabai centre, bet iš principo ir dėl pinigų stygiaus nevažinėju autikais. Iki univero 15 min kažkur pėsčiom. Akis jau beveik priprato prie rasių įvairovės(ko negalėčiau pasakyt apie jų šnekamąją), nors mano kurse beveik visi balti. Iš esmės čia labai panašu į Lietuvą, yra vietinė maxė, akropolis(kuris čia maloniai vadinasi Victoria) ir kiti nacionaliniai atributai. Buitis smarkiai nespaudžia. Aišku, mano pižonai klasiokai išsigąstų ir pamestų savo starbuckso kavas uz 3 svarus sužinoję, kad aš sau gaminuosi valgyt ir perku pas babaikas bulves. Pramogų kolkas daug neapturėjom, tik sykį buvom nusivilkę iki mariatakespictures(kuri mūsų šeimoje vadinama marijute) namų. Pagėrėm, pabuvom ir grįžom. Kadangi aš spėjau pajusti užsieninės mokyklos pranašumus(per savaitę ten turiu būt 3 valandas, iš kurių viena- klasės valandėlė), tai beveik nieko neveikiu ir žiūriu per dienas the city, nors turėčiau daryt visokiu researchus ir kitus dalykėlius. Lietuvos dar nesapnuoju ir apie juodą duoną nesvajoju, šuo ir kariamas pripranta. Ir nepaisant, kad dėl klimato kaitos persirgau sloga, beveik gripu ir herpiu, čia yra galbūt ne svajonių šalis, bet tikrai ne didžiausias nuklydimas nuo teisingo kelio.